Nesu didelė televizijos gerbėja. Greičiau priešingai. Be to, daugiau klausausi, nei žiūriu, ir tai tik tuomet, kai apsimetu virėja arba kai trumpos valgio pertraukėlės metu noriu nors trumpam pabėgti nuo galvoje knibždančio minčių skruzdėlyno.

Žinau, kad negatyvi informacija, gaunama su maistu, ypatingai kenkia virškinimui, todėl esu labai išranki. Neretai tenka ilgokai miklinti pirštus, kol kalbanti dėžė pagaliau prabyla protingai ir prasmingai.

Štai ir šiandien, besimėgaudama velykinių vaišių likučiais, panorau pasisemti svetimos patirties. Ir buvau palaiminta! Mano vakarėjančios buities erdvę netikėtai užliejo ir visą praėjusį savaitgalį įprasmino iš TV ekrano pasigirdę kunigo Algirdo Toliato žodžiai:

„Pati didžiausia šventė yra Velykos. Ir ta šventė simbolizuoja tai, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Tai yra žinia, kad dieviškumas, esantis žmoguje, yra stipresnis už bet kokią išdavystę, už bet kokią nuoskaudą, už bet kokį piktumą, kurį mes nešiojamės. Velykos reiškia leistis į kelionę nepramintu taku su dideliu pasitikėjimu, kad viskas yra Dievo rankose, kad mes esame Dievo rankose. Išgyventi Velykas – tai leistis į Velykų kelionę, nes kol mes į kelionę nesileisime, Velykos neateis.“

Drąsos leidžiantis į Velykų kelionę 💚