Nesu didelė televizijos gerbėja. Greičiau priešingai. Be to, daugiau klausausi, nei žiūriu, ir tai tik tuomet, kai apsimetu virėja arba kai trumpos valgio pertraukėlės metu noriu nors trumpam pabėgti nuo galvoje knibždančio minčių skruzdėlyno.

Žinau, kad negatyvi informacija, gaunama su maistu, ypatingai kenkia virškinimui, todėl esu labai išranki. Neretai tenka ilgokai miklinti pirštus, kol kalbanti dėžė pagaliau prabyla protingai ir prasmingai.

Štai ir šiandien, besimėgaudama velykinių vaišių likučiais, panorau pasisemti svetimos patirties. Ir buvau palaiminta! Mano vakarėjančios buities erdvę netikėtai užliejo ir visą praėjusį savaitgalį įprasmino iš TV ekrano pasigirdę kunigo Algirdo Toliato žodžiai:

„Pati didžiausia šventė yra Velykos. Ir ta šventė simbolizuoja tai, kad meilė yra stipresnė už mirtį. Tai yra žinia, kad dieviškumas, esantis žmoguje, yra stipresnis už bet kokią išdavystę, už bet kokią nuoskaudą, už bet kokį piktumą, kurį mes nešiojamės. Velykos reiškia leistis į kelionę nepramintu taku su dideliu pasitikėjimu, kad viskas yra Dievo rankose, kad mes esame Dievo rankose. Išgyventi Velykas – tai leistis į Velykų kelionę, nes kol mes į kelionę nesileisime, Velykos neateis.“

Drąsos leidžiantis į Velykų kelionę 💚

dabarties akimirka

Kartais gyvenimo tempas tiesiog varo į neviltį. Lapeliai su būtiniausių darbų sąrašais, užpildę monitoriaus rėmus ir nugulę stalą, jau ima grėsmingai rikiuotis ant sienos. Laisvalaikis vis trumpėja arba, dar blogiau, jo metu vis dažniau atsliūkina bauginančios mintys apie gresiančius dedlainus.

Atrodo, bėgu kaip graužikas rate ir nebesusigaudau, kur baigiasi vienas darbas ir prasideda kitas. O išgirdusi klausimą: „ar randate laiko sau?“, nemandagiai įsistebeiliju į klausiantįjį ir nežinau ar čia geriau bėgti ar rėkti.

Sakysite, kad tai stresas, kad jis tyko visų ir visur. Ir būsite teisūs. Tačiau yra vienas būdas, kuris padeda man ištrūkti iš užburto rato. Kai pajuntu, kad susikaupė tiek degančių (suprask, reikėjo jau atlikti vakar) darbų, kiek net paromis dirbdama nenudirbčiau, o nuo naujų reikalavimų net užgula ausis – kad ir kur bebūčiau, sustoju, užsiplikau puodelį arbatos (tinka ir kava), atokiai atsisėdu ir imu mėgautis dabarties akimirka. O jei dar yra galimybė gurkšnoti kavą lauke…

Patikėkite, po tokios čia ir dabar akimirkos pasaulis vėl įgauna spalvas, darbai nustoja deginę smegenis ir aš vėl kimbu į juos pasiraitojusi rankoves. Ir dar su dviguba jėga.

Pasimėgauk ir tu dabarties akimirka ☕.