Bus daugiau…

Tėvų meilė ir pasitikėjimas savimi

Vėlyvą sausio vakarą po kvapnios paskaitos jaukioje kamerinėje aplinkoje, bičiulė pasiūlė kartu pavakarieniauti jos šeimai priklausančiame restorane. Restoranas buvo kupinas pakilaus penktadieninio šurmulio, kuriančio atpalaiduojančią ateinančio savaitgalio atmosferą.

Belaukdamos užsakytų patiekalų, mudvi smagiai šnekučiavomės apie gyvenimą ir įvairias keistenybes, kurios kartais nutinka. Netikėtai mus pastebėjo ir priėjo pasisveikinti restorano vadovė. Aš ją mačiau pirmą kartą, todėl man buvo labai įdomu stebėti prieš mane sėdinčių dviejų gerai pažįstančių viena kitą moterų pokalbį. Naujoji pašnekovė atrodė jaunatviškai žvaliai, nors buvo jau gana vėlus vakaras, o ji dar tebedirbo. Mane nustebino jos paprastas ir lengvas bendravimo stilius, bylojantis apie pasitikėjimą savimi ir natūraliai išgyvenamą džiaugsmą.

Mūsų pokalbis pakrypo link charakterio bruožų ir pasitikėjimo savimi. Atmintyje man labiausiai įstrigo viena pokalbio vieta. Mano bičiulė užsiminė, kad pašnekovė buvo labai mylima tėvų. Į ką mano naujoji pažįstama linksmai atsakė: „kodėl buvau? Ir esu!“. Tuo metu mane pagavo taip vadinamas aha momentas, kai ateina aiškus kažko suvokimas, tarsi tarpusavyje susijungusios detalės staiga atskleistų naują dėlionės vaizdą. Štai iš kur kyla pasitikėjimas savimi! Iš tėvų meilės.

Retas kuris iš mūsų gali pasigirti sveiku pasitikėjimu savimi. Gana dažnai tai būna arba sunkiai pasiektas ilgo darbo su savimi rezultatas, arba vidinių kompleksų suformuota dirbtinė kaukė. Aš taip pat negaliu pasigirti nei laiminga tėvų santuoka, nei palaikančia vaikystės, juolab paauglystės, aplinka. Man teko praeiti ilgą ir akmenuotą kelią, kol tapau tokia, kokia esu.

Jei aplinka, kurioje augai, stokojo meilės ir palaikymo, tai nėra joks nuosprendis. Priešingai, sunkumai, kuriuos patyrei, padėjo tau išsiugdyti gilesnį kito žmogaus pajautimą, o tai yra didžiulė vertybė. Ne veltui lietuvių tautosakoje sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. O jei meilės tau trūksta dabar – paieškok jos savyje. Aš pamėginsiu padėti tau ją rasti.

Naujametis palinkėjimas sau

2023-ųjų sutikimas buvo kitoks, nei buvau pratusi.

Jau gerai neatsimenu, kiek metų Naujuosius sutinku tarp mylimiausių man žmonių – savo šeimos. Tikriausiai nebūsiu labai populiari prisipažindama, kad Naujieji metai yra pati mėgstamiausia mano šventė. Taip, kaip ir dauguma aš laukiu Kalėdų, su džiaugsmu klausausi nostalgiškos kalėdinės muzikos, pasineriu į dovanų paieškos šurmulį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Kalėdos man asocijuojasi su tam tikra pareiga: atiduoti duoklę tradicijoms, bendrauti su artimais ir tolimais žmonėmis, laužyti galvą, kaip apnakvindinti svečius nedideliame didmiesčio butuke, laiku „sumedžioti“ silkę, žuvį ir Kuršėnų vyniotinį kalėdiniam žėlė tortui. Kitaip tariant, atitikti kažkokius nematomus senųjų tradicijų ir beveidės šiuolaikinės visuomenės suformuotus standartus.

O štai Naujųjų sutikimas yra visai kitoks. Tai tarsi katiniškai jaukus susisukimas į šiltai patogų guolį: jokios skubos, jokių judesius varžančių šventinių drabužių, daug skanaus maisto ir patys mylimiausi žmonės šalia. Tai galimybė būti pačia savimi. Ne tokia, kokią mane nori pamatyti kiti, o tikra savimi: paprastu, mėgstančiu skaniai pavalgyti ir pasimėgauti nieko neveikimu žmogumi.

Kai paskutiniai kalėdiniai svečiai palieka mūsų namus, ateina tikrasis palengvėjimas, patvirtindamas mano mėgstamą posakį, kad didžiausia šventė yra tada, kai baigiasi šventės. Pamažu namai atgauna įprastą būvį, o žinojimas, kad laukia mylimiausia metų šventė, sukelia šiltai širdį kutenantį ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį.

Tačiau šį kartą Naujųjų sutikimas buvo visai kitoks. Karščiuojantis ir jėgų neturintis kūnas, nuo ilgo gulėjimo sukritę plaukai, karštį mažinančių vaistų sukeltas kartumas burnoje ir įprastus naujametinius patiekalus pakeitęs „valdiškas“ maistas. Bet brangiausių žmonių buvimas šalia, vyro pagaminta tradicinė mišrainė ir neįtikėtinai šiltas oras (+10o), suteikęs galimybę pasigrožėti fejerverkais, padėjo palaikyti šventinę nuotaiką.

Šį kartą įprastas metinių pasiekimų aptarimas, naujų svajonių įvardijimas ir asmeniniai palinkėjimai kiekvienam buvo šiek tiek kuklesni ir mažiau šventiški. Suvokimas, kad melas, baimė ir nesaugumo jausmas iš paskos prasliūkins į ateinančius metus, įnešė daugiau tylos ir susikaupimo. Būtent tuomet, metų sandūroje, man ir kilo mintis, ko labiausiai norėčiau palinkėti sau: nepaisant protą prarandančio pasaulio, pamilti save – tobulai netobulą motulės gamtos kūrinį.

Suprantu, kad manęs laukia ilga ir kupina nežinomybės kelionė. Nesu tikra, ar tai, ką rasiu, įneÅ¡ į mano gyvenimą daugiau Å¡viesos, ar prieÅ¡ingai – nuspalvins viską dar niÅ«resnėmis spalvomis. Bet aÅ¡ pasiryžusi pabandyti. O tu?

Skapeno teisybė

Pradedu manyti, kad universitete medicinos mokslo studijuoti neverta. Tiek laiko ir pastangų įdedi tam, kad suprastum vidaus organų, kaulų, kraujo ir kasdien nykstančių nervinių ląstelių sandarą, po to giliniesi į visų anatominių struktÅ«rų tarpusavio bendravimą ir veikimo plonybes, vėliau pradedi kapstytis po pažeistų organų iÅ¡vaizdą ir aiÅ¡kintis letalinės baigties seką, o galiausiai, kruopščiai lukÅ¡teni kiekvienos vaistų grupės sudėtį, veikimo principus, indikacijas, kontraindikacijas… Ir kokia viso to prasmė?

Gydyti žmones? Tai kad šiuo metu gydo tik vienas, nors ir gerokai pasenęs ir ne visiškai į temą vaistas, kurį tau bando įprūdyti parodų rūmuose, ledo arenose ir net iš paskos sekiojančiuose autobusuose.

Mokyti žmones stiprinti imunitetą? Tai, kad šiandien imunitetą stiprina vienintelė priemonė – dar pilnai neištirto skysčio injekcija, kurią apsiputodami grūda net medicininį išsilavinimą turintys, bet pacientų seniai nematę Briuselio rūmų koridoriais besiblaškantys ir bažnyčiose riaušes keliantys politikai.

Skatinti žmones laiku kreiptis į gydytojus? Bet, kad pastarieji, atsitvėrę nuotoline siena liepia kentėti namuose ir, tik mirtinai dūstant, trukdyti vis ant perdegimo ribos balansuojančią sveikatos apsaugos sistemą.

Šviesti žmones? Tai, kad šiuo metu nuo švietėjiškos veiklos jau patys savo nimbus pradėję matyti politikai apie mediciną kalba tiek, kad medikams su savo žiniomis belieka tik slėptis.

Duoti vertingų patarimų? Tai, kad šiandien yra galimas tik vienas vienintelis facebook‘o neblokuojamas ir žiniasklaidos per visus galus kišamas, tikėjimo mokslu sutvirtintas patarimas – susišnioti n-tąją dozę ir niekam nesiskųsti, jei po jos akyse ima šmėžuoti žmogysta su dalgiu.

O jei dar pridėsime patyčias Alma Mater koridoriuose, mobingą baltų chalatų kastų sistemoje ir paprastoje valgykloje kas trečią dieną leidžiantį pavalgyti atlyginimą, sveikatos mokslų studijos atrodys visiška beprotybė.

Kaip pasakytų Skapenas: „ir koks velnias nešė mane į tą galerą“ 😄.

Å altasis sezonas

Pastarosiomis dienomis kur tik akis užmato vyksta mūšiai: mokytojai streikuoja dėl logiškos kapeikų skaičiavimo tvarkos, alternatyvios medicinos atstovai renka parašus dėl galimybės sveikai gyventi be medicininio išsilavinimo, o tėvai rengiasi guldyti galvas dėl teisės būti tėvais.

Ne išimtis ir mes. Tiesa, mūsų mūšis yra kur kas mažiau globalus. Jis liečia tik vienos Kauno progimnazijos septintokę ir didžiai išsimokslinusias minėtos švietimo oazės galvas.

Atšalus orams mes, kaip kol kas dar racionaliai mąstantys tėvai, į mokyklą išlydime dukrą, dėvinčią kelnes. Juk šalta. Maža kas, gal koks prašalaitis ims ir paskųs mus kokiam valstiečiui, kad vaiku nesirūpiname. Tfu tfu tfu per kairį petį. Tačiau, pasirodo, minėtos progimnazijos vadovybei šaltasis sezonas dar neatėjo! Todėl vargšė mergaitė beveik kasdien pastatyta prieš klasę turi teisintis, kodėl jai šalta, o mokytojams – ne. Ir dar amžinas mokytojų klausimas: „tai kam rinkaisi mūsų mokyklą?“ Ir ką į jį gali atsakyti vaikas, dažnai suabejojantis, kam ta mokykla apskritai reikalinga?

Iš pradžių maniau kažką ne taip supratusi. Vis tik mokyti žmonės, ne vieną atestaciją praėję ir ne vieną dešimtį metų atgyvenę. Bet, situacijai kartojantis, čiumpu telefoną ir mėginu, kaip žemaičiai sako, pasirokouti.

Pavaduotoja sudoroja mane kaip šventą vilną. Visi mano argumentai (ir dėl žalos sveikatai taip pat) lekia Dievui į langus, nes aš, pasak jos pasirašiau sutartį, kad vaikas dėvės uniformą (suprask sijoną). Vėl tarp eilučių nuskamba frazė, kurią kasdien girdi mūsų dukra: „jei kas nepatinka – keiskite mokyklą“.

Kaip eilinis valdžios teisingumu tikinkis pilietis nutariau paraÅ¡yti progimnazijos direktorei, nes gal ji nėra informuota, ką jos pavaldiniai iÅ¡darinėja. Deja… Ä® mano viename puslapyje vos tilpusius sveiko proto padiktuotus motiniÅ¡kus argumentus atėjo lakoniÅ¡kas atsakymas, užbaigtas sakiniu: „Suprasdami tėvų rÅ«pestį, kartu su Vaiko gerovės komisija 2017 m. sausio mėn. priėmėme nutarimą, jog Å¡altuoju metų laikotarpiu – nuo gruodžio 1 d. iki kovo 1 d. mergaitėms leidžiame dėvėti juodas kelnes.“

Tai štai kur šuo pakastas! Pasirodo gerbiamos mokslo galvos nežino, kad šaltą laikotarpį nurodo ne kalendorius, o termometras!

Ir kas gali daugiau iÅ¡manyti apie vaikų gerovę, nei Vaiko gerovės komisija…

Jei ir į tavo ramią kasdienybę įsivėlė absurdiška situacija, nenusimink. Jei galvosi, kad tai bėda – ji tave įveiks. Juk žinai posakį: „viena bėda – ne bėda. Bet kelios kai apsėda – tai žmogų ir suėda.“

Jei galvosi, kad tai iÅ¡Å¡Å«kis – jį tikrai įveiksi. GalbÅ«t ne taip greitai, galbÅ«t ne be pasekmių. Bet įveiksi ir bÅ«si stipresnė. Patikėk, niekas gyvenime nevyksta Å¡iaip sau…