Tėvų meilė ir pasitikėjimas savimi
Vėlyvą sausio vakarą po kvapnios paskaitos jaukioje kamerinėje aplinkoje, bičiulė pasiūlė kartu pavakarieniauti jos šeimai priklausančiame restorane. Restoranas buvo kupinas pakilaus penktadieninio šurmulio, kuriančio atpalaiduojančią ateinančio savaitgalio atmosferą.
Belaukdamos užsakytų patiekalų, mudvi smagiai šnekučiavomės apie gyvenimą ir įvairias keistenybes, kurios kartais nutinka. Netikėtai mus pastebėjo ir priėjo pasisveikinti restorano vadovė. Aš ją mačiau pirmą kartą, todėl man buvo labai įdomu stebėti prieš mane sėdinčių dviejų gerai pažįstančių viena kitą moterų pokalbį. Naujoji pašnekovė atrodė jaunatviškai žvaliai, nors buvo jau gana vėlus vakaras, o ji dar tebedirbo. Mane nustebino jos paprastas ir lengvas bendravimo stilius, bylojantis apie pasitikėjimą savimi ir natūraliai išgyvenamą džiaugsmą.
Mūsų pokalbis pakrypo link charakterio bruožų ir pasitikėjimo savimi. Atmintyje man labiausiai įstrigo viena pokalbio vieta. Mano bičiulė užsiminė, kad pašnekovė buvo labai mylima tėvų. Į ką mano naujoji pažįstama linksmai atsakė: „kodėl buvau? Ir esu!“. Tuo metu mane pagavo taip vadinamas aha momentas, kai ateina aiškus kažko suvokimas, tarsi tarpusavyje susijungusios detalės staiga atskleistų naują dėlionės vaizdą. Štai iš kur kyla pasitikėjimas savimi! Iš tėvų meilės.
Retas kuris iš mūsų gali pasigirti sveiku pasitikėjimu savimi. Gana dažnai tai būna arba sunkiai pasiektas ilgo darbo su savimi rezultatas, arba vidinių kompleksų suformuota dirbtinė kaukė. Aš taip pat negaliu pasigirti nei laiminga tėvų santuoka, nei palaikančia vaikystės, juolab paauglystės, aplinka. Man teko praeiti ilgą ir akmenuotą kelią, kol tapau tokia, kokia esu.
Jei aplinka, kurioje augai, stokojo meilės ir palaikymo, tai nėra joks nuosprendis. Priešingai, sunkumai, kuriuos patyrei, padėjo tau išsiugdyti gilesnį kito žmogaus pajautimą, o tai yra didžiulė vertybė. Ne veltui lietuvių tautosakoje sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. O jei meilės tau trūksta dabar – paieškok jos savyje. Aš pamėginsiu padėti tau ją rasti.
Naujametis palinkėjimas sau
2023-ųjų sutikimas buvo kitoks, nei buvau pratusi.
Jau gerai neatsimenu, kiek metų Naujuosius sutinku tarp mylimiausių man žmonių – savo šeimos. Tikriausiai nebūsiu labai populiari prisipažindama, kad Naujieji metai yra pati mėgstamiausia mano šventė. Taip, kaip ir dauguma aš laukiu Kalėdų, su džiaugsmu klausausi nostalgiškos kalėdinės muzikos, pasineriu į dovanų paieškos šurmulį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Kalėdos man asocijuojasi su tam tikra pareiga: atiduoti duoklę tradicijoms, bendrauti su artimais ir tolimais žmonėmis, laužyti galvą, kaip apnakvindinti svečius nedideliame didmiesčio butuke, laiku „sumedžioti“ silkę, žuvį ir Kuršėnų vyniotinį kalėdiniam žėlė tortui. Kitaip tariant, atitikti kažkokius nematomus senųjų tradicijų ir beveidės šiuolaikinės visuomenės suformuotus standartus.
O štai Naujųjų sutikimas yra visai kitoks. Tai tarsi katiniškai jaukus susisukimas į šiltai patogų guolį: jokios skubos, jokių judesius varžančių šventinių drabužių, daug skanaus maisto ir patys mylimiausi žmonės šalia. Tai galimybė būti pačia savimi. Ne tokia, kokią mane nori pamatyti kiti, o tikra savimi: paprastu, mėgstančiu skaniai pavalgyti ir pasimėgauti nieko neveikimu žmogumi.
Kai paskutiniai kalėdiniai svečiai palieka mūsų namus, ateina tikrasis palengvėjimas, patvirtindamas mano mėgstamą posakį, kad didžiausia šventė yra tada, kai baigiasi šventės. Pamažu namai atgauna įprastą būvį, o žinojimas, kad laukia mylimiausia metų šventė, sukelia šiltai širdį kutenantį ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį.
Tačiau šį kartą Naujųjų sutikimas buvo visai kitoks. Karščiuojantis ir jėgų neturintis kūnas, nuo ilgo gulėjimo sukritę plaukai, karštį mažinančių vaistų sukeltas kartumas burnoje ir įprastus naujametinius patiekalus pakeitęs „valdiškas“ maistas. Bet brangiausių žmonių buvimas šalia, vyro pagaminta tradicinė mišrainė ir neįtikėtinai šiltas oras (+10o), suteikęs galimybę pasigrožėti fejerverkais, padėjo palaikyti šventinę nuotaiką.
Šį kartą įprastas metinių pasiekimų aptarimas, naujų svajonių įvardijimas ir asmeniniai palinkėjimai kiekvienam buvo šiek tiek kuklesni ir mažiau šventiški. Suvokimas, kad melas, baimė ir nesaugumo jausmas iš paskos prasliūkins į ateinančius metus, įnešė daugiau tylos ir susikaupimo. Būtent tuomet, metų sandūroje, man ir kilo mintis, ko labiausiai norėčiau palinkėti sau: nepaisant protą prarandančio pasaulio, pamilti save – tobulai netobulą motulės gamtos kūrinį.
Suprantu, kad manęs laukia ilga ir kupina nežinomybės kelionė. Nesu tikra, ar tai, ką rasiu, įneš į mano gyvenimą daugiau šviesos, ar priešingai – nuspalvins viską dar niūresnėmis spalvomis. Bet aš pasiryžusi pabandyti. O tu?
Skapeno teisybė
Pradedu manyti, kad universitete medicinos mokslo studijuoti neverta. Tiek laiko ir pastangų įdedi tam, kad suprastum vidaus organų, kaulų, kraujo ir kasdien nykstančių nervinių ląstelių sandarą, po to giliniesi į visų anatominių struktūrų tarpusavio bendravimą ir veikimo plonybes, vėliau pradedi kapstytis po pažeistų organų išvaizdą ir aiškintis letalinės baigties seką, o galiausiai, kruopščiai lukšteni kiekvienos vaistų grupės sudėtį, veikimo principus, indikacijas, kontraindikacijas… Ir kokia viso to prasmė?
Gydyti žmones? Tai kad šiuo metu gydo tik vienas, nors ir gerokai pasenęs ir ne visiškai į temą vaistas, kurį tau bando įprūdyti parodų rūmuose, ledo arenose ir net iš paskos sekiojančiuose autobusuose.
Mokyti žmones stiprinti imunitetą? Tai, kad šiandien imunitetą stiprina vienintelė priemonė – dar pilnai neištirto skysčio injekcija, kurią apsiputodami grūda net medicininį išsilavinimą turintys, bet pacientų seniai nematę Briuselio rūmų koridoriais besiblaškantys ir bažnyčiose riaušes keliantys politikai.
Skatinti žmones laiku kreiptis į gydytojus? Bet, kad pastarieji, atsitvėrę nuotoline siena liepia kentėti namuose ir, tik mirtinai dūstant, trukdyti vis ant perdegimo ribos balansuojančią sveikatos apsaugos sistemą.
Šviesti žmones? Tai, kad šiuo metu nuo švietėjiškos veiklos jau patys savo nimbus pradėję matyti politikai apie mediciną kalba tiek, kad medikams su savo žiniomis belieka tik slėptis.
Duoti vertingų patarimų? Tai, kad šiandien yra galimas tik vienas vienintelis facebook‘o neblokuojamas ir žiniasklaidos per visus galus kišamas, tikėjimo mokslu sutvirtintas patarimas – susišnioti n-tąją dozę ir niekam nesiskųsti, jei po jos akyse ima šmėžuoti žmogysta su dalgiu.
O jei dar pridėsime patyčias Alma Mater koridoriuose, mobingą baltų chalatų kastų sistemoje ir paprastoje valgykloje kas trečią dieną leidžiantį pavalgyti atlyginimą, sveikatos mokslų studijos atrodys visiška beprotybė.
Kaip pasakytų Skapenas: „ir koks velnias nešė mane į tą galerą“ 
.
Nuolat mokausi
Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Esu vaikščiojantis šio teiginio patvirtinimas, nes, kiek save pamenu, nebuvo dar tokio laikotarpio, kuomet kur nors nesimokyčiau. Tik bėgant metams ir ilgėjant gyvenimiškai patirčiai (esu jau praėjusio tūkstantmečio kūdikis) keičiasi požiūris į mokslą.
Mokykloje buvo labai smagu. Nors buvau pirmūnė, bet mokslai užimdavo mažiausią mano dienos dalį. Buvau nepataisoma aktyvistė: tai folkloro ansamblis, tai šokių kolektyvas, tai skaitovų konkursas, tai mokyklos radijo reportažai. Tiesiog nebuvo kada mokytis! Be to, kiekvieną dieną kuris nors iš klasiokų, o jų margumu skųstis tikrai negaliu: ir nusikaltėliai, ir mokslininkai, ir verslininkai, iškrėsdavo kokį nors bajerį. O kur dar ekskursijos, privalomos žemės ūkio kėlimo akcijos ir taip vadinamos darbo-poilsio stovyklos…
Studijų metai – tai laikas, kai nutrūksti nuo grandinės ir neri į studentavimo vandenis. Kokie dar mokslai, kai aplinkui tiek gyvenimo pagundų! Ar išliko kokių nors praktinių žinių – abejoju. Tačiau metai praleisti gimtojoje Alma Mater buvo tikra išgyvenimo mokykla. Išmokau išsivirti košę iš kirvio (čia toks posakis iš sovietinio multiko, suprask – pasigaminti valgį iš nieko), parašyti darbą per naktį ir nerealiai greitai susirasti bet kokią informaciją. O juk tuomet dar nebuvo interneto!
Tačiau šie mokslai tam tikra prasme buvo priverstinis dalykas. Juos buvau priversta praeiti idant gaučiau popierius, įrodančius, kad turiu aukštąjį (žinoma ir vidurinį) išsilavinimą. Visai kitoks mokymasis prasidėjo vėliau, sukūrus šeimą ir įsitvirtinus visuomenės mėsmalėje.
Kažkokiu sunkiai paaiškinamu būdu likimas mane atvedė į alternatyvios medicinos sritį. Kinų medicina mane pasigriebė į įtraukė į tokią srovės tėkmę, kad vos spėju irtis. Kiekvieną kartą prisėdus prie knygų, straipsnių ir video pamokų nespėju gerti mano protui visiškai naujų dalykų, kurie aukštyn kojomis verčia ne tik mano pasaulio suvokimą, medicinos žinias, bet ir požiūrį į save. Penkių elementų sistema, Yin-Yang teorija, Qi energijos judėjimas man jau seniai yra savaime suprantamas dalykas. Bet suvokimas, kad galiu stiprinti konkretų savo vidaus organą išleisdama tam tikrą garsą, atlikdama tam tikrą judesį ar paspausdama tam tikrą kūno tašką, man vis dar kelia malonius šiurpuliukus. Kasdien džiaugiuosi, kad studijuodama senosios kinų medicinos išmintį randu atsakymus į tiek daug klausimų. O juk galėjau viso to ir nesužinoti…
Jei ir tu jau esi įgijęs karjerai reikalingą (arba ne) išsilavinimą, bet jauti, kad tavo gyvenimui kažko trūksta, jei ir tau kyla klausimai į kuriuos net geriausias draugas googl‘as negali pasiūlyti atsakymo, jei besikeičianti kūno išvaizda neatitinka vidinės dvasios polėkio – mokykis. Juk pensija vis vien tik tolsta ir tolsta. Net nepastebėsi, kaip aplinkinių tarpe atsiras vis daugiau bendraminčių, šalia kurių jausiesi suprastas ir savas. Tau atsivers kur kas platesnis pasaulio suvokimas ir dabartinės problemos praras pasaulinį mastą. Tačiau svarbiausia – tu atrasi visiškai kitokį save. Ir patikėk – tau tai tikrai patiks 🎓.