Mitybos įpročiai

Kaip jau minėjau, sveika mityba iki šiol man yra potamsis miškas. Ir priežasčių, manau, reikėtų paieškoti gilioje vaikystėje.

Vaikystės metais apie sveiką maistą negirdėjau nė žodžio. Tikriausiai dėl to, kad sunkiausias uždavinys buvo ne išsirinkti ką pirkti, o apskritai patekti į parduotuvę. Mes, vaikai, buvome siunčiami užimti eilę prie mėsos parduotuvės, likus mažiausiai 2-3 valandoms iki jos atidarymo. Vėliau ateidavo močiutė ir savo rimtesniu stotu mėgindavo patekti į parduotuvę, nes, ją atidarius, tarybinė eilė staiga pavirsdavo į išalkusią minią, kurioje vaikas galėjo būti ir sutryptas. Taigi, svaičiojimų apie kiaulienos žalą ar žaliavalgystės privalumus girdėti neteko.

Mintis apie tai, kad kasdien reikėtų valgyti mažiausiai 3 kartus ir tuo pačiu metu, taip pat nebuvo atėjusi į galvą. Valgydavau tai, ką rasdavau ir tada, kada norėdavau. Kam rūpi maistas, kai draugai kviečia į kiemą! O jei jau miršti badu, tai pasiimi duonos ar batono riekę, užsitepi grietine ir bėgte į lauką. Po daugelio metų, viena vaikystės draugė prisipažino, kad bulką su grietine aš ją išmokiusi valgyti.

Vakarienei būtinai turėdavau sugrįžti namo. Tai buvo šventas laikas, kai prie stalo susėsdavo visa trijų kartų šeima, paskutiniu dienos valgiu surinkdama artimiausius žmones prie vieno stalo. Šito iki šiol ilgiuosi labiausiai. Galbūt šie vaikystės prisiminimai ir lėmė trečią priežastį, dėl kurios man taip sunku sveikai maitintis.

Aš užaugau žmogumi, kuris valgo ne tam, kad palaikytų gyvybę, o tam, kad maloniai praleistų laiką. Valgymas man yra vienas iš nedaugelio gyvenimo malonumų, kartais turinčių net terapinį poveikį. Su viena artima bičiule prieš keletą metų išradome varškėčių terapiją, kurią iki šiol sėkmingai taikome psichologinės įtampos mažinimui, jėgų atkūrimui ir kūrybiškumo skatinimui. Varškėčių terapija – tai susitikimas mūsų pamėgtoje kavinėje, kurioje be jokios sąžinės graužaties mudvi sukertame po porciją keptų varškėčių užgerdamos puodeliu Latte kavos. Ir, patikėkite, varškėčių terapijos teigiamas poveikis jaučiamas dar ne vieną dieną!

Jei jūsų mitybos įpročiai yra panašūs į maniškius ar nedaug nuo jų tesiskiria, nenusiminkite. Net tokie žmonės kaip mes galime gyventi sveikiau. Tik svarbu savęs nespausti, kad nekiltų pyktis ir noras į viską numoti ranka. Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai liga ar kitos rimtos gyvenimo aplinkybės verčia imtis staigių pokyčių.

Aš pradėjau nuo savo mitybos revizijos, tai yra atmintyje perkračiau viską, ką esu valgiusi, valgau ar norėčiau valgyti. Ir labai apsidžiaugiau supratusi, kad mano kasdieniame racione pasitaiko ir sveikų produktų, tokių kaip sviestas ghee, pilno grūdo duoniukai ir kalafiorais vadinami žiediniai kopūstai. O kur dar vaisiai ir uogos!

Vėliau sugalvojau, kad vietoj drastiško mėgstamų patiekalų atsisakymo aš rinksiuosi laipsnišką nesveiko produkto keitimą sveikesniu. Niekur neskubėdama, pamažu išmėgindama ką nors nauja ir atsirinkdama tai, kas man skanu. Be fanatiško užsidegimo. Po mažą žingsnelį atsisveikindama su senais įpročiais ir atsiverdama naujoms sveikesnėms galimybėms.

Miego higiena

Miegas yra vienas iÅ¡ paslaptingiausių mÅ«sų organizmo poreikių. Pramiegame trečdalį savo gyvenimo, tačiau iki Å¡iol dar nežinome, kodėl. O dar sapnai – tos naktį mus aplankančios ir ne visuomet malonias asociacijas sukeliančios vaizdinės haliucinacijos. Kokia jų prasmė? Nors atlikta nemažai mokslinių tyrimų, surinkta daugybė medžiagos ir iÅ¡kelta ne viena hipotezė, tikslaus atsakymo vis dar nėra. AiÅ¡ku tik viena, norėdami gyventi sveikiau, turime rimtai susimąstyti apie savo miegą.

Miegas – tai periodiÅ¡ka sąlyginės ramybės bÅ«sena. PeriodiÅ¡ka – nes nuolat pasikartoja. O bÅ«sena yra tik iÅ¡ dalies rami.

Mes įpratę miegą vadinti poilsiu. Tačiau įdomiausia tai, kad nei fizinis kūnas, nei protas miego metu nenustoja veikti.  Priešingai, organizmas darbuojasi iš peties: suaktyvina virškinimo sistemos veiklą, iš smegenų išvalo susikaupusius neurotoksinus, mėgina atkurti hormonų pusiausvyrą, stengiasi sureguliuoti imuninės sistemos procesus ir į atminties saugyklos stalčiukus sudėlioja per dieną prikauptus atsiminimus. Kitaip tariant, apsitvarko ir pasiruošia naujai dienai.

Juk niekam nėra paslaptis, kokia savijauta būna pritrūkus miego: lyg apgirtęs blaškytumeisi po apšnerkštą kambarį. Pirmiausia susilpnėja nervų sistemos veikla: darosi sunku susikaupti, mąstyti, užsiimti darbu, išlikti budriu. Vėliau atsiranda fizinis nuovargis, blogėja nuotaika, kyla susierzinimo ir pykčio priepuoliai, atsiranda bendravimo problemos, prastėja gyvenimo kokybė. O galiausiai, ima silpti imuninė sistema, primindama apie save skausmu ir uždegiminiais procesais.

Dažniausiai apie miego kokybę susimąstome tik tuomet, kai keletą naktų nepavyksta gerai išsimiegoti. Ir tai, tas mąstymas apsiriboja paburbėjimu, o kartais ir prakeiksmų pasiuntimu grįžusio girto kaimyno, vidurnaktį beldžiančio žmonai į langus, ar puskvailio jaunimėlio, leidžiančio muziką iš automobilio iki 4 val. ryto, atžvilgiu. Tačiau geram miegui neužtenka vien tylos, apie kurią eilinis didmiesčio daugiabučio gyventojas tegali tik pasvajoti.

Rizikuoju pasirodyti tamsuole, bet prisipažinsiu, kad tik prieš porą metų sužinojau terminą miego higiena. Tai visuma veiksnių, kurie gali paveikti mūsų miego kokybę. O pastarąją lemia: užmigimo ir kėlimosi laikas, miego trukmė, aplinka, kurioje miegame, emocinė būsena ir visa, ką veikiame prieš eidami miegoti (valgis, gėrimai, rūkymas, darbas, bendravimas, spoksojimas į ekranus, vaistų vartojimas ir pan.).

Taigi, nuo šiandien pradedu daugiau dėmesio skirti miego higienai, nes kokybiškas miegas yra vienas iš kertinių akmenų, sudarančių sveikatos pagrindą.

Vaikystės Velykos

Artėja nuostabi pavasario Å¡ventė – Velykos. Man ji primena vaikystę, kai mudvi su pussesere pas močiutę dažydavome kiauÅ¡inius.

Iš aplink namą esančio daržo prisiskindavome smulkių žolelių ir lapelių, pasidėdavome ant stalo indelius su įvairiomis kruopomis, maišelį svogūnų lukštų, iš nebereikalingo drabužio sukarpytus skudurėlius ir atsargiai išvyniodavome popieriukus su miltukų pavidalo kiaušinių dažais.

Dažydavome labai paprastai: ant ištiesto skudurėlio berdavome (pasėmę su peilio galiuku) nedideles kruopelytes įvairių spalvų dažų, kelis grūdelius kruopų, svogūno lukštą. Po to ant skudurėlio dėdavome kiaušinį, o ant jo žoleles, dar kelias kruopelytes dažų, kruopų ir svogūno lukštų. Tada skudurėlį suimdavome kraštais į viršų (į kuokštą) ir apvyniodavome  siūlu. Stengdavomės su pussesere imti skirtingų spalvų siūlus, kad po to lengviau galėtume atskirti, kurios kiaušinis ištraukiamas iš puodo. Nors ginčų vis tiek netrūko.

Močiutė mūsų paruoštus kiaušinius sudėdavo į verdantį pasūdytą vandenį ir virdavo 12-15 min. Po to pamerkdavo į šaltą vandenį ir atsargiai po vieną išvyniodavo. Tai būdavo nuostabiausias momentas – pamatyti savo kūrinį! Tas momentas atpirkdavo purvinus drabužius, nenusiplaunančius pirštus ir pilnas dažų dulkelių nosis.

Išvyniotus kiaušinius močiutė švariai nuplaudavo ir nušluostydavo. Tada mes juos ištepdavome su lašiniais, kad gražiai blizgėtų.

Visas darbas buvo atliekamas šeštadienio vakare, o kiaušiniai valgomi tik sekmadienio rytą. Tą rytą mes rasdavome dovanų: po maišelį saldainių su keletu dažytų kiaušinių (tikrai ne mūsų dažymo). Sakydavo, kad jas atnešė Velykė, tokia pat paslaptinga būtybė kaip tuometinis Senis Šaltis. Aš Velykę įsivaizdavau kaip pagyvenusią moteriškę ilgu juodu klostuotu sijonu, su daug raktų prikabintų ant prijuostės. Ir net buvau tikra, kad ją mačiau savo akimis! Tik piktokas jos įvaizdis, susikūręs mano vaikiškoje galvelėje, kažkaip sunkiai derėjo su iš jos gautomis dovanomis.

Tai buvo puikūs laikai. Močiutės keptų bandelių kvapas, senelio pasakojamos istorijos ir tas nerūpestingas vaikiškas džiaugsmas buvo pati tikriausia Šv. Velykų dvasia.

2011 m. balandis

Kas yra sveikata

Kad ir kokio tikslo nuspręstume siekti, mūsų pastangos bus bevertės, jei nežinosime kur tiksliai mes einame ir ką nuėję tikimės rasti. Taigi, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra sveikata.

Manau, kad sveikatą kiekvienas suprantame skirtingai. Tai priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo išsilavinimo, ir nuo aplinkos, kurioje gyvename.

Vaikystėje apie sveikatą negalvojau. Tik instinktyviai bėgdavau slėptis po stalu, kai suprasdavau, kad į mane kėsinasi atšipusia adata besibaigiantis stiklinis daiktas (greičiausiai penicilino pripildytas tarybinių laikų švirkštas), ketindamas sukelti žvėrišką skausmą.

Paauglystėje man, kaip daugumai bendraamžių, sveikata rūpėjo mažiausiai, nes tuo metu mes ieškojome atsakymų į kur kas svarbesnius, gal net hamletiškus, laisvės, gyvybės ir mirties klausimus.

Labiausiai sveikata tapo aktuali, kai į pasaulį pasibeldė mūsų vaikai. Tuomet labai greitai tapau košyčių ir kakučių eksperte bei pusiau pediatre, galinčia autoritetingai pareikšti savo nuomonę bet kokiais vaikų sveikatos klausimais. Ir tik gerokai paaugus vaikams, susimąsčiau apie savo pačios sveikatą.

Kad ir kaip norėtume pasikliauti medicinos pažanga, deja, nuo jos priklauso tik 10 proc. mūsų sveikatos. Dar po 20 proc. lemia paveldėti genai ir aplinka, kurioje gyvename. O taip vadinamą liūto dalį – net 50 proc. – sudaro mūsų gyvenimo būdas (mityba, judėjimas, žalingi ir naudingi įpročiai, miego režimas, streso valdymas, harmonija su savimi ir pan.).

Pasaulio sveikatos organizacija dar 1948 m. sveikatą apibrėžė kaip asmens ir visuomenės fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimą. Kitaip tariant, kad būtum sveikas, neužtenka puikiai sutarti su savo kūnu ir protu, dar reikia gerai jaustis tave supančios aplinkos ir aplinkinių tarpe. Pagal šį apibrėžimą sveikos visuomenės pamatyti jau nesitikiu, tačiau savo sveikatą pastiprinti vilties dar neprarandu.

Kaip sako medikai, sveikų žmonių nėra, yra tik nepakankamai ištirti. Tai, kol mūsų dar pilnai neištyrė ir neįtikino, kad kažkur mumyse ar šalia mūsų tūno tiksinčios bombos, pamėginkime stiprinti savo fizinę, psichinę ir socialinę sveikatą. Po mažą žingsnelį ir nuo šiandien.

Sveikai ar sveikiau

Pokyčiai patys savaime yra sudėtingas dalykas. Jie kelia mums iššūkius ir sukuria nežinomybės baimę. Priimti sprendimą keisti savo gyvenimą ar gyvenseną nėra lengva, todėl dažnai tam pasiryžtame tik esant kritinei situacijai. Tačiau tokiu atveju pokyčius priimti ir prie jų prisitaikyti yra labai sunku. Visai kitaip į pokyčius reaguojame, kai juos inicijuojame patys. Tuomet esame motyvuoti, kupini vilties ir lūkesčių, pasiryžę palikti mielą ir saugią komforto zoną, bet slapčia tikėdamiesi netrukus susikurti dar geresnę.

Tikiu, kad ne vienas iš mūsų esame pasakę sau: „nuo rytojaus gyvenu sveikai“. Ir nesvarbu, ar šiuos žodžius ištariame nulipę nuo svarstyklių, kamuojami pagirių ar pamatę gražų iš sporto klubo išeinantį kūną. Tačiau gyventi sveikai nėra taip paprasta.

Ne kartą ir net ne dešimt ketinau pradėti sportuoti. Išmėginau grupinius aerobikos užsiėmimus, sportavau treniruoklių salėje (su pirtimi ir be jos) ir net lankiau pramoginių šokių pamokas pradedančioms poroms. Bet jausmas, kad esi savo išvaizda ar nerangumu ryškiai išsiskirianti iš kitų balta varna, nei vienu atveju neleido pilnai išnaudoti apmokėto abonemento.
Kur kas mažiau mėginimų buvo su sveika mityba. Maistas man yra vienas iš nedaugelio gyvenimo malonumų, padedančių „grįžti į save“ po streso kupinos dienos. Todėl, mintis apie tai, kad teks valgyti neskanų maistą (nes viskas, kas skanu yra nesveika arba veda prie nutukimo), mano pasiryžimą sumažindavo iki minimumo.

Ne vieną dešimtmetį prasiblaškiusi tarp pastangų mėgautis gyvenimu ir kaltės jausmo, kad sveika gyvensena man nelimpa, kilo mintis, kad tarp dviejų kraštutinumų visuomet būna aukso vidurys, kurio paieškomis taip buvo užsiėmęs žymusis graikų mąstytojas Aristotelis. Ir, manau, kad jį radau.

Ar pastebėjote, kad žodžių junginiai gyvenu sveikai ir gyvenu sveikiau – skiriasi? Pirmasis man asocijuojasi su griežtumu, tvirta valia, taisyklėmis, apribojimais ir didelėmis pastangomis. O antrasis skamba kur kas paprasčiau ir lengviau. Taigi, vietoj šuolio į eketę su kovos šūksniu lūpose aš pasirinkau prie pokyčių pratintis pamažu. Žingsnelis po žingsnelio. Pagal savo pajėgumus ir tempą. Nieko nesivydama ir su niekuo nesilygindama. Ir nepamiršdama paplekšnoti sau per petį, o gal net ir apdovanoti, už kiekvieno naujo įpročio išsiugdymą.

AÅ¡ pasirinkau gyventi sveikiau. Nuo Å¡iandien. O kaip tu?

Pradedu gyventi sveikiau

Ėjo nykus 2020 metų balandis. Besibaigiant ketvirtajai karantino savaitei pradėjau jaustis sunki ir apsileidusi. Kirpyklos uždarytos, sporto klubai taip pat. Lauke šlitinėja viruso nebijantys ir kauke dengtis veidą nematantys prasmės tautiečiai. O ypač taip vadinamos pažeidžiamiausios grupės, senjorų, atstovai, kurių paklausęs apie kaukes, gali išgirsti vieną iš dviejų atsakymų: „kiek aš čia begyvensiu“ arba „Dievulis mane saugo“. Ir, žinoma, jaunimėlis, ypač tas, kurs parsibeldė iš svetur. Kad juos kur velnias nujotų.

Sėdžiu namuose, valgau, miegu, storėju ir jaučiu, kaip patyliukais atsėlina depresija.
O juk pirmomis karantino savaitėmis jaučiausi pakylėta. Neplanuotos atostogos! Nei dirbti, nei mokytis nereikia! Kaip sakoma: „gyvenk ir žvenk“. Jau buvau beužčiuopianti savyje namų dizainerės gyslelę ir pirmuosius kulinarės talentus…

Trečią savaitę, kai užsikrėtusiųjų skaičius ėmė augti, o per žinias informuodavo apie užsienyje užstrigusių lietuvaičių kankinančią kelionę į tėvynę, manyje užvirė pyktis. Nekenčiau visų: idiotų, kurie epidemijos (tuo metu dar buvo tik epidemija) metu nutarė paslidinėti Italijos Alpėse, puspročių, kurie sumąstė atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybę Italijoje padainuodami renginyje, kuris, ir durnam aišku, kad bus atšauktas, o labiausiai tų, kurie staiga prisiminė turį tėvynę ir nešini mirtinu virusu grūdosi gimtinėn visomis transporto priemonėmis, verkšlendami, kad jų nepraleidžia, ir reikšdami savo teises į komfortišką gyvenimą viešbutyje su pilnu maitinimu dviejų savaičių saviizoliacijos metu. Ir dar nemokamai!!!

Ir štai, ketvirtąją karantino savaitę apniko sunkios depresinės nuotaikos. Aiškiai suvokiau, kad gyvenimas visuomenėje ima lįsti per gerklę. Tos visos taisyklės ir suvaržymai, kurių esi priverstas laikytis (neretai ir prieš savo valią), pradėjo slėgti. Gerai, jei jos būtų vienodos visiems, bet gi nuolat atsiranda lygesnių už lygius. Nyku, pagalvojus, kad tavo sveikata, gerovė ir net miegas (ypač gyvenant didmiesčio daugiabutyje) priklauso nuo aplinkinių savimonės ir elgsenos ypatumų.

Laimei, yra Rytų išmintis, kuri gyvenimo vingiuose pasimetusiam vakariečiui kartais gali pašviesti, kaip kelrodė žvaigždė. Ji sako, kad jei gali pakeisti pasaulį – keisk, o jei ne – eik ten, kur tavo širdis atsigauna. Štai aš ir nutariau keisti pasaulį. Pamažu, pradėdama nuo mažiausios jo dalelės – savęs.

Kadangi mano arkliukas yra medicina – pradedu gyventi sveikiau. NUO ŠIANDIEN.

2020-ųjų pavasaris

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krentančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?

2019 m. sausis

Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mÅ«sų pojūčius įjautrina žodis „stebuklas”. IÅ¡puoÅ¡tose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, Å¡ventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse Å¡is žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

IÅ¡auÅ¡ta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį Å¡ventinį Å¡urmulį teprimena galvos skausmas, virÅ¡kinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie, kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aÅ¡ gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieÅ¡kas, kad nebepastebime elegantiÅ¡kai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiÅ¡ko pieÅ¡inio ar Å¡alia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieÅ¡koti stebuklo, pažiÅ«rėk į veidrodį ir nusiÅ¡ypsok jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuoÅ¡ti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu Å¡alia…

2019 m. sausis

Atsinaujink savo biologinį laikrodį

Ar žinojote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė miego diena? Diena, kai siekiama atkreipti dėmesį į miego svarbą sveikatai, socialiniam bendravimui, gyvenimo kokybei ir net trukmei. Ir, kaip tyčia, ji minima tą mėnesį, kai, niekam neprisimenant dėl kokių tiksliai priežasčių, iš mūsų atimama viena brangi miego valanda ir kuriam laikui sutrikdomas biologinis organizmo laikrodis!

Nepaisant to, kad lietuviškasis googl‘as mirga antraštėmis skelbiančiomis kovo 21-ąją Miego diena, tikrąją Pasaulinę miego dieną, deja, jau pramiegojom. Tai buvo kovo 16-toji – paskutinis penktadienis prieš pavasario lygiadienį.

Kad ir kiek mokslo ir politikos proto bokštai besiginčytų apie laikrodžio sukiojimo privalumus ir trūkumus, vienokį ar kitokį poveikį pajunta visi gyventojai, įskaitant ir keturkojus.

Senoji kinų medicina, suprantama, tokio išmislo, kaip laiko sukiojimas, nežinojo ir vargu ar jiems būtų kilusi tokia „išganinga“ mintis. Tačiau kaip suderinti organizmą ir atkurti jo natūralų ritmą jiems nebuvo paslaptis. Ja naudojuosi ir aš. Tereikia tik keletą dienų skirti šiek tiek laiko sau ir išmėginti Ketverių vartų taškinį masažą.

Ketveri vartai – tai dviejų simetrinių taÅ¡kų (LI-4 ir LV-3), esančių rankose ir kojose tarp pirmo ir antro pirÅ¡tų, kombinacija. Å ių taÅ¡kų masažas pagerina energijos ir kraujo cirkuliaciją, sureguliuoja biologinį organizmo ritmą ir turi skausmą malÅ¡inantį poveikį.

O jei dar prieš eidama miegoti aromatinės lempos ar difuzoriaus pagalba kambaryje paskleisi lengvą levandos eterinio aliejaus kvapą, patikėk, avių skaičiuoti tikrai nebeprireiks 😉

2018 m. kovo 20 d.

Mėgaukis dabarties akimirka

Kartais gyvenimo tempas tiesiog varo į neviltį. Lapeliai su būtiniausių darbų sąrašais užpildę monitoriaus rėmus ir nugulę stalą jau ima grėsmingai rikiuotis ant sienos. Laisvalaikis vis trumpėja arba, dar blogiau, jo metu vis dažniau atsliūkina bauginančios mintys apie gresiančius ”dedlainus“.

Atrodo, bėgi kaip graužikas rate ir nebesusigaudai, kur baigiasi vienas darbas ir prasideda kitas. O išgirdusi klausimą: „ar randate laiko sau?“, nemandagiai įsistebeiliji į klausiantįjį ir nežinai ar čia geriau bėgti ar rėkti.

Sakysi, kad tai stresas, kad jis tyko visų ir visur. Ir tu būsi teisi. Bet yra vienas būdas, kuris padeda man ištrūkti iš užburto rato. Kai pajuntu, kad susikaupė tiek degančių (suprask, reikėjo jau atlikti vakar) darbų, kiek net paromis dirbdama nenudirbsiu, o nuo naujų reikalavimų net užgula ausis – kad ir kur bebūčiau, sustoju, užsiplikau puodelį kavos (tinka ir arbata), atokiai atsisėdu ir imu mėgautis dabarties akimirka. O jei dar yra galimybė gurkšnoti kavą lauke…

Patikėk, po tokios čia ir dabar akimirkos pasaulis vėl įgauna spalvas, darbai nustoja deginę smegenis ir aš vėl kimbu į juos pasiraitojusi rankoves. Ir dar su dviguba jėga.

Mėgaukis dabarties akimirka ☕.

2018 m. kovas