Pradedu manyti, kad universitete medicinos mokslo studijuoti neverta. Tiek laiko ir pastangų įdedi tam, kad suprastum vidaus organų, kaulų, kraujo ir kasdien nykstančių nervinių ląstelių sandarą, po to giliniesi į visų anatominių struktūrų tarpusavio bendravimą ir veikimo plonybes, vėliau pradedi kapstytis po pažeistų organų išvaizdą ir aiškintis letalinės baigties seką, o galiausiai, kruopščiai lukšteni kiekvienos vaistų grupės sudėtį, veikimo principus, indikacijas, kontraindikacijas… Ir kokia viso to prasmė?

Gydyti žmones? Tai kad šiuo metu gydo tik vienas, nors ir gerokai pasenęs ir ne visiškai į temą vaistas, kurį tau bando įprūdyti parodų rūmuose, ledo arenose ir net iš paskos sekiojančiuose autobusuose.

Mokyti žmones stiprinti imunitetą? Tai, kad šiandien imunitetą stiprina vienintelė priemonė – dar pilnai neištirto skysčio injekcija, kurią apsiputodami grūda net medicininį išsilavinimą turintys, bet pacientų seniai nematę Briuselio rūmų koridoriais besiblaškantys ir bažnyčiose riaušes keliantys politikai.

Skatinti žmones laiku kreiptis į gydytojus? Bet, kad pastarieji, atsitvėrę nuotoline siena liepia kentėti namuose ir, tik mirtinai dūstant, trukdyti vis ant perdegimo ribos balansuojančią sveikatos apsaugos sistemą.

Šviesti žmones? Tai, kad šiuo metu nuo švietėjiškos veiklos jau patys savo nimbus pradėję matyti politikai apie mediciną kalba tiek, kad medikams su savo žiniomis belieka tik slėptis.

Duoti vertingų patarimų? Tai, kad šiandien yra galimas tik vienas vienintelis facebook‘o neblokuojamas ir žiniasklaidos per visus galus kišamas, tikėjimo mokslu sutvirtintas patarimas – susišnioti n-tąją dozę ir niekam nesiskųsti, jei po jos akyse ima šmėžuoti žmogysta su dalgiu.

O jei dar pridėsime patyčias Alma Mater koridoriuose, mobingą baltų chalatų kastų sistemoje ir paprastoje valgykloje kas trečią dieną leidžiantį pavalgyti atlyginimą, sveikatos mokslų studijos atrodys visiška beprotybė.

Kaip pasakytų Skapenas: „ir koks velnias nešė mane į tą galerą“ .