Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mÅ«sų pojūčius įjautrina žodis „stebuklas”. IÅ¡puoÅ¡tose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, Å¡ventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse Å¡is žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

IÅ¡auÅ¡ta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį Å¡ventinį Å¡urmulį teprimena galvos skausmas, virÅ¡kinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie, kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aÅ¡ gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieÅ¡kas, kad nebepastebime elegantiÅ¡kai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiÅ¡ko pieÅ¡inio ar Å¡alia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieÅ¡koti stebuklo, pažiÅ«rėk į veidrodį ir nusiÅ¡ypsok jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuoÅ¡ti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu Å¡alia…

2019 m. sausis