Vaikystės Velykos

Artėja nuostabi pavasario Å¡ventė – Velykos. Man ji primena vaikystę, kai mudvi su pussesere pas močiutę dažydavome kiauÅ¡inius.

Iš aplink namą esančio daržo prisiskindavome smulkių žolelių ir lapelių, pasidėdavome ant stalo indelius su įvairiomis kruopomis, maišelį svogūnų lukštų, iš nebereikalingo drabužio sukarpytus skudurėlius ir atsargiai išvyniodavome popieriukus su miltukų pavidalo kiaušinių dažais.

Dažydavome labai paprastai: ant ištiesto skudurėlio berdavome (pasėmę su peilio galiuku) nedideles kruopelytes įvairių spalvų dažų, kelis grūdelius kruopų, svogūno lukštą. Po to ant skudurėlio dėdavome kiaušinį, o ant jo žoleles, dar kelias kruopelytes dažų, kruopų ir svogūno lukštų. Tada skudurėlį suimdavome kraštais į viršų (į kuokštą) ir apvyniodavome  siūlu. Stengdavomės su pussesere imti skirtingų spalvų siūlus, kad po to lengviau galėtume atskirti, kurios kiaušinis ištraukiamas iš puodo. Nors ginčų vis tiek netrūko.

Močiutė mūsų paruoštus kiaušinius sudėdavo į verdantį pasūdytą vandenį ir virdavo 12-15 min. Po to pamerkdavo į šaltą vandenį ir atsargiai po vieną išvyniodavo. Tai būdavo nuostabiausias momentas – pamatyti savo kūrinį! Tas momentas atpirkdavo purvinus drabužius, nenusiplaunančius pirštus ir pilnas dažų dulkelių nosis.

Išvyniotus kiaušinius močiutė švariai nuplaudavo ir nušluostydavo. Tada mes juos ištepdavome su lašiniais, kad gražiai blizgėtų.

Visas darbas buvo atliekamas šeštadienio vakare, o kiaušiniai valgomi tik sekmadienio rytą. Tą rytą mes rasdavome dovanų: po maišelį saldainių su keletu dažytų kiaušinių (tikrai ne mūsų dažymo). Sakydavo, kad jas atnešė Velykė, tokia pat paslaptinga būtybė kaip tuometinis Senis Šaltis. Aš Velykę įsivaizdavau kaip pagyvenusią moteriškę ilgu juodu klostuotu sijonu, su daug raktų prikabintų ant prijuostės. Ir net buvau tikra, kad ją mačiau savo akimis! Tik piktokas jos įvaizdis, susikūręs mano vaikiškoje galvelėje, kažkaip sunkiai derėjo su iš jos gautomis dovanomis.

Tai buvo puikūs laikai. Močiutės keptų bandelių kvapas, senelio pasakojamos istorijos ir tas nerūpestingas vaikiškas džiaugsmas buvo pati tikriausia Šv. Velykų dvasia.

2011 m. balandis

Kas yra sveikata

Kad ir kokio tikslo nuspręstume siekti, mūsų pastangos bus bevertės, jei nežinosime kur tiksliai mes einame ir ką nuėję tikimės rasti. Taigi, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra sveikata.

Manau, kad sveikatą kiekvienas suprantame skirtingai. Tai priklauso ir nuo amžiaus, ir nuo išsilavinimo, ir nuo aplinkos, kurioje gyvename.

Vaikystėje apie sveikatą negalvojau. Tik instinktyviai bėgdavau slėptis po stalu, kai suprasdavau, kad į mane kėsinasi atšipusia adata besibaigiantis stiklinis daiktas (greičiausiai penicilino pripildytas tarybinių laikų švirkštas), ketindamas sukelti žvėrišką skausmą.

Paauglystėje man, kaip daugumai bendraamžių, sveikata rūpėjo mažiausiai, nes tuo metu mes ieškojome atsakymų į kur kas svarbesnius, gal net hamletiškus, laisvės, gyvybės ir mirties klausimus.

Labiausiai sveikata tapo aktuali, kai į pasaulį pasibeldė mūsų vaikai. Tuomet labai greitai tapau košyčių ir kakučių eksperte bei pusiau pediatre, galinčia autoritetingai pareikšti savo nuomonę bet kokiais vaikų sveikatos klausimais. Ir tik gerokai paaugus vaikams, susimąsčiau apie savo pačios sveikatą.

Kad ir kaip norėtume pasikliauti medicinos pažanga, deja, nuo jos priklauso tik 10 proc. mūsų sveikatos. Dar po 20 proc. lemia paveldėti genai ir aplinka, kurioje gyvename. O taip vadinamą liūto dalį – net 50 proc. – sudaro mūsų gyvenimo būdas (mityba, judėjimas, žalingi ir naudingi įpročiai, miego režimas, streso valdymas, harmonija su savimi ir pan.).

Pasaulio sveikatos organizacija dar 1948 m. sveikatą apibrėžė kaip asmens ir visuomenės fizinę, psichinę ir socialinę gerovę, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimą. Kitaip tariant, kad būtum sveikas, neužtenka puikiai sutarti su savo kūnu ir protu, dar reikia gerai jaustis tave supančios aplinkos ir aplinkinių tarpe. Pagal šį apibrėžimą sveikos visuomenės pamatyti jau nesitikiu, tačiau savo sveikatą pastiprinti vilties dar neprarandu.

Kaip sako medikai, sveikų žmonių nėra, yra tik nepakankamai ištirti. Tai, kol mūsų dar pilnai neištyrė ir neįtikino, kad kažkur mumyse ar šalia mūsų tūno tiksinčios bombos, pamėginkime stiprinti savo fizinę, psichinę ir socialinę sveikatą. Po mažą žingsnelį ir nuo šiandien.

Sveikai ar sveikiau

Pokyčiai patys savaime yra sudėtingas dalykas. Jie kelia mums iššūkius ir sukuria nežinomybės baimę. Priimti sprendimą keisti savo gyvenimą ar gyvenseną nėra lengva, todėl dažnai tam pasiryžtame tik esant kritinei situacijai. Tačiau tokiu atveju pokyčius priimti ir prie jų prisitaikyti yra labai sunku. Visai kitaip į pokyčius reaguojame, kai juos inicijuojame patys. Tuomet esame motyvuoti, kupini vilties ir lūkesčių, pasiryžę palikti mielą ir saugią komforto zoną, bet slapčia tikėdamiesi netrukus susikurti dar geresnę.

Tikiu, kad ne vienas iš mūsų esame pasakę sau: „nuo rytojaus gyvenu sveikai“. Ir nesvarbu, ar šiuos žodžius ištariame nulipę nuo svarstyklių, kamuojami pagirių ar pamatę gražų iš sporto klubo išeinantį kūną. Tačiau gyventi sveikai nėra taip paprasta.

Ne kartą ir net ne dešimt ketinau pradėti sportuoti. Išmėginau grupinius aerobikos užsiėmimus, sportavau treniruoklių salėje (su pirtimi ir be jos) ir net lankiau pramoginių šokių pamokas pradedančioms poroms. Bet jausmas, kad esi savo išvaizda ar nerangumu ryškiai išsiskirianti iš kitų balta varna, nei vienu atveju neleido pilnai išnaudoti apmokėto abonemento.
Kur kas mažiau mėginimų buvo su sveika mityba. Maistas man yra vienas iš nedaugelio gyvenimo malonumų, padedančių „grįžti į save“ po streso kupinos dienos. Todėl, mintis apie tai, kad teks valgyti neskanų maistą (nes viskas, kas skanu yra nesveika arba veda prie nutukimo), mano pasiryžimą sumažindavo iki minimumo.

Ne vieną dešimtmetį prasiblaškiusi tarp pastangų mėgautis gyvenimu ir kaltės jausmo, kad sveika gyvensena man nelimpa, kilo mintis, kad tarp dviejų kraštutinumų visuomet būna aukso vidurys, kurio paieškomis taip buvo užsiėmęs žymusis graikų mąstytojas Aristotelis. Ir, manau, kad jį radau.

Ar pastebėjote, kad žodžių junginiai gyvenu sveikai ir gyvenu sveikiau – skiriasi? Pirmasis man asocijuojasi su griežtumu, tvirta valia, taisyklėmis, apribojimais ir didelėmis pastangomis. O antrasis skamba kur kas paprasčiau ir lengviau. Taigi, vietoj šuolio į eketę su kovos šūksniu lūpose aš pasirinkau prie pokyčių pratintis pamažu. Žingsnelis po žingsnelio. Pagal savo pajėgumus ir tempą. Nieko nesivydama ir su niekuo nesilygindama. Ir nepamiršdama paplekšnoti sau per petį, o gal net ir apdovanoti, už kiekvieno naujo įpročio išsiugdymą.

AÅ¡ pasirinkau gyventi sveikiau. Nuo Å¡iandien. O kaip tu?

Pradedu gyventi sveikiau

Ėjo nykus 2020 metų balandis. Besibaigiant ketvirtajai karantino savaitei pradėjau jaustis sunki ir apsileidusi. Kirpyklos uždarytos, sporto klubai taip pat. Lauke šlitinėja viruso nebijantys ir kauke dengtis veidą nematantys prasmės tautiečiai. O ypač taip vadinamos pažeidžiamiausios grupės, senjorų, atstovai, kurių paklausęs apie kaukes, gali išgirsti vieną iš dviejų atsakymų: „kiek aš čia begyvensiu“ arba „Dievulis mane saugo“. Ir, žinoma, jaunimėlis, ypač tas, kurs parsibeldė iš svetur. Kad juos kur velnias nujotų.

Sėdžiu namuose, valgau, miegu, storėju ir jaučiu, kaip patyliukais atsėlina depresija.
O juk pirmomis karantino savaitėmis jaučiausi pakylėta. Neplanuotos atostogos! Nei dirbti, nei mokytis nereikia! Kaip sakoma: „gyvenk ir žvenk“. Jau buvau beužčiuopianti savyje namų dizainerės gyslelę ir pirmuosius kulinarės talentus…

Trečią savaitę, kai užsikrėtusiųjų skaičius ėmė augti, o per žinias informuodavo apie užsienyje užstrigusių lietuvaičių kankinančią kelionę į tėvynę, manyje užvirė pyktis. Nekenčiau visų: idiotų, kurie epidemijos (tuo metu dar buvo tik epidemija) metu nutarė paslidinėti Italijos Alpėse, puspročių, kurie sumąstė atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybę Italijoje padainuodami renginyje, kuris, ir durnam aišku, kad bus atšauktas, o labiausiai tų, kurie staiga prisiminė turį tėvynę ir nešini mirtinu virusu grūdosi gimtinėn visomis transporto priemonėmis, verkšlendami, kad jų nepraleidžia, ir reikšdami savo teises į komfortišką gyvenimą viešbutyje su pilnu maitinimu dviejų savaičių saviizoliacijos metu. Ir dar nemokamai!!!

Ir štai, ketvirtąją karantino savaitę apniko sunkios depresinės nuotaikos. Aiškiai suvokiau, kad gyvenimas visuomenėje ima lįsti per gerklę. Tos visos taisyklės ir suvaržymai, kurių esi priverstas laikytis (neretai ir prieš savo valią), pradėjo slėgti. Gerai, jei jos būtų vienodos visiems, bet gi nuolat atsiranda lygesnių už lygius. Nyku, pagalvojus, kad tavo sveikata, gerovė ir net miegas (ypač gyvenant didmiesčio daugiabutyje) priklauso nuo aplinkinių savimonės ir elgsenos ypatumų.

Laimei, yra Rytų išmintis, kuri gyvenimo vingiuose pasimetusiam vakariečiui kartais gali pašviesti, kaip kelrodė žvaigždė. Ji sako, kad jei gali pakeisti pasaulį – keisk, o jei ne – eik ten, kur tavo širdis atsigauna. Štai aš ir nutariau keisti pasaulį. Pamažu, pradėdama nuo mažiausios jo dalelės – savęs.

Kadangi mano arkliukas yra medicina – pradedu gyventi sveikiau. NUO ŠIANDIEN.

2020-ųjų pavasaris

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krentančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?

2019 m. sausis