2023-ųjų sutikimas buvo kitoks, nei buvau pratusi.

Jau gerai neatsimenu, kiek metų Naujuosius sutinku tarp mylimiausių man žmonių – savo šeimos. Tikriausiai nebūsiu labai populiari prisipažindama, kad Naujieji metai yra pati mėgstamiausia mano šventė. Taip, kaip ir dauguma aš laukiu Kalėdų, su džiaugsmu klausausi nostalgiškos kalėdinės muzikos, pasineriu į dovanų paieškos šurmulį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Kalėdos man asocijuojasi su tam tikra pareiga: atiduoti duoklę tradicijoms, bendrauti su artimais ir tolimais žmonėmis, laužyti galvą, kaip apnakvindinti svečius nedideliame didmiesčio butuke, laiku „sumedžioti“ silkę, žuvį ir Kuršėnų vyniotinį kalėdiniam žėlė tortui. Kitaip tariant, atitikti kažkokius nematomus senųjų tradicijų ir beveidės šiuolaikinės visuomenės suformuotus standartus.

O štai Naujųjų sutikimas yra visai kitoks. Tai tarsi katiniškai jaukus susisukimas į šiltai patogų guolį: jokios skubos, jokių judesius varžančių šventinių drabužių, daug skanaus maisto ir patys mylimiausi žmonės šalia. Tai galimybė būti pačia savimi. Ne tokia, kokią mane nori pamatyti kiti, o tikra savimi: paprastu, mėgstančiu skaniai pavalgyti ir pasimėgauti nieko neveikimu žmogumi.

Kai paskutiniai kalėdiniai svečiai palieka mūsų namus, ateina tikrasis palengvėjimas, patvirtindamas mano mėgstamą posakį, kad didžiausia šventė yra tada, kai baigiasi šventės. Pamažu namai atgauna įprastą būvį, o žinojimas, kad laukia mylimiausia metų šventė, sukelia šiltai širdį kutenantį ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį.

Tačiau šį kartą Naujųjų sutikimas buvo visai kitoks. Karščiuojantis ir jėgų neturintis kūnas, nuo ilgo gulėjimo sukritę plaukai, karštį mažinančių vaistų sukeltas kartumas burnoje ir įprastus naujametinius patiekalus pakeitęs „valdiškas“ maistas. Bet brangiausių žmonių buvimas šalia, vyro pagaminta tradicinė mišrainė ir neįtikėtinai šiltas oras (+10^o), suteikęs galimybę pasigrožėti fejerverkais, padėjo palaikyti šventinę nuotaiką.

Šį kartą įprastas metinių pasiekimų aptarimas, naujų svajonių įvardijimas ir asmeniniai palinkėjimai kiekvienam buvo šiek tiek kuklesni ir mažiau šventiški. Suvokimas, kad melas, baimė ir nesaugumo jausmas iš paskos prasliūkins į ateinančius metus, įnešė daugiau tylos ir susikaupimo. Būtent tuomet, metų sandūroje, man ir kilo mintis, ko labiausiai norėčiau palinkėti sau: nepaisant protą prarandančio pasaulio, pamilti save – tobulai netobulą motulės gamtos kūrinį.

Suprantu, kad manęs laukia ilga ir kupina nežinomybės kelionė. Nesu tikra, ar tai, ką rasiu, įneš į mano gyvenimą daugiau šviesos, ar priešingai – nuspalvins viską dar niūresnėmis spalvomis. Bet aš pasiryžusi pabandyti. O tu?