dabarties akimirka

Kartais gyvenimo tempas tiesiog varo į neviltį. Lapeliai su būtiniausių darbų sąrašais, užpildę monitoriaus rėmus ir nugulę stalą, jau ima grėsmingai rikiuotis ant sienos. Laisvalaikis vis trumpėja arba, dar blogiau, jo metu vis dažniau atsliūkina bauginančios mintys apie gresiančius dedlainus.

Atrodo, bėgu kaip graužikas rate ir nebesusigaudau, kur baigiasi vienas darbas ir prasideda kitas. O išgirdusi klausimą: „ar randate laiko sau?“, nemandagiai įsistebeiliju į klausiantįjį ir nežinau ar čia geriau bėgti ar rėkti.

Sakysite, kad tai stresas, kad jis tyko visų ir visur. Ir būsite teisūs. Tačiau yra vienas būdas, kuris padeda man ištrūkti iš užburto rato. Kai pajuntu, kad susikaupė tiek degančių (suprask, reikėjo jau atlikti vakar) darbų, kiek net paromis dirbdama nenudirbčiau, o nuo naujų reikalavimų net užgula ausis – kad ir kur bebūčiau, sustoju, užsiplikau puodelį arbatos (tinka ir kava), atokiai atsisėdu ir imu mėgautis dabarties akimirka. O jei dar yra galimybė gurkšnoti kavą lauke…

Patikėkite, po tokios čia ir dabar akimirkos pasaulis vėl įgauna spalvas, darbai nustoja deginę smegenis ir aš vėl kimbu į juos pasiraitojusi rankoves. Ir dar su dviguba jėga.

Pasimėgauk ir tu dabarties akimirka ☕.