Vėlyvą sausio vakarą po kvapnios paskaitos jaukioje kamerinėje aplinkoje, bičiulė pasiūlė kartu pavakarieniauti jos šeimai priklausančiame restorane. Restoranas buvo kupinas pakilaus penktadieninio šurmulio, kuriančio atpalaiduojančią ateinančio savaitgalio atmosferą.

Belaukdamos užsakytų patiekalų, mudvi smagiai šnekučiavomės apie gyvenimą ir įvairias keistenybes, kurios kartais nutinka. Netikėtai mus pastebėjo ir priėjo pasisveikinti restorano vadovė. Aš ją mačiau pirmą kartą, todėl man buvo labai įdomu stebėti prieš mane sėdinčių dviejų gerai pažįstančių viena kitą moterų pokalbį. Naujoji pašnekovė atrodė jaunatviškai žvaliai, nors buvo jau gana vėlus vakaras, o ji dar tebedirbo. Mane nustebino jos paprastas ir lengvas bendravimo stilius, bylojantis apie pasitikėjimą savimi ir natūraliai išgyvenamą džiaugsmą.

Mūsų pokalbis pakrypo link charakterio bruožų ir pasitikėjimo savimi. Atmintyje man labiausiai įstrigo viena pokalbio vieta. Mano bičiulė užsiminė, kad pašnekovė buvo labai mylima tėvų. Į ką mano naujoji pažįstama linksmai atsakė: „kodėl buvau? Ir esu!“. Tuo metu mane pagavo taip vadinamas aha momentas, kai ateina aiškus kažko suvokimas, tarsi tarpusavyje susijungusios detalės staiga atskleistų naują dėlionės vaizdą. Štai iš kur kyla pasitikėjimas savimi! Iš tėvų meilės.

Retas kuris iš mūsų gali pasigirti sveiku pasitikėjimu savimi. Gana dažnai tai būna arba sunkiai pasiektas ilgo darbo su savimi rezultatas, arba vidinių kompleksų suformuota dirbtinė kaukė. Aš taip pat negaliu pasigirti nei laiminga tėvų santuoka, nei palaikančia vaikystės, juolab paauglystės, aplinka. Man teko praeiti ilgą ir akmenuotą kelią, kol tapau tokia, kokia esu.

Jei aplinka, kurioje augai, stokojo meilės ir palaikymo, tai nėra joks nuosprendis. Priešingai, sunkumai, kuriuos patyrei, padėjo tau išsiugdyti gilesnį kito žmogaus pajautimą, o tai yra didžiulė vertybė. Ne veltui lietuvių tautosakoje sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. O jei meilės tau trūksta dabar – paieškok jos savyje. Aš pamėginsiu padėti tau ją rasti.

2023-ųjų sutikimas buvo kitoks, nei buvau pratusi.

Jau gerai neatsimenu, kiek metų Naujuosius sutinku tarp mylimiausių man žmonių – savo šeimos. Tikriausiai nebūsiu labai populiari prisipažindama, kad Naujieji metai yra pati mėgstamiausia mano šventė. Taip, kaip ir dauguma aš laukiu Kalėdų, su džiaugsmu klausausi nostalgiškos kalėdinės muzikos, pasineriu į dovanų paieškos šurmulį. Tačiau kuo toliau, tuo labiau Kalėdos man asocijuojasi su tam tikra pareiga: atiduoti duoklę tradicijoms, bendrauti su artimais ir tolimais žmonėmis, laužyti galvą, kaip apnakvindinti svečius nedideliame didmiesčio butuke, laiku „sumedžioti“ silkę, žuvį ir Kuršėnų vyniotinį kalėdiniam žėlė tortui. Kitaip tariant, atitikti kažkokius nematomus senųjų tradicijų ir beveidės šiuolaikinės visuomenės suformuotus standartus.

O štai Naujųjų sutikimas yra visai kitoks. Tai tarsi katiniškai jaukus susisukimas į šiltai patogų guolį: jokios skubos, jokių judesius varžančių šventinių drabužių, daug skanaus maisto ir patys mylimiausi žmonės šalia. Tai galimybė būti pačia savimi. Ne tokia, kokią mane nori pamatyti kiti, o tikra savimi: paprastu, mėgstančiu skaniai pavalgyti ir pasimėgauti nieko neveikimu žmogumi.

Kai paskutiniai kalėdiniai svečiai palieka mūsų namus, ateina tikrasis palengvėjimas, patvirtindamas mano mėgstamą posakį, kad didžiausia šventė yra tada, kai baigiasi šventės. Pamažu namai atgauna įprastą būvį, o žinojimas, kad laukia mylimiausia metų šventė, sukelia šiltai širdį kutenantį ramybės ir atsipalaidavimo pojūtį.

Tačiau šį kartą Naujųjų sutikimas buvo visai kitoks. Karščiuojantis ir jėgų neturintis kūnas, nuo ilgo gulėjimo sukritę plaukai, karštį mažinančių vaistų sukeltas kartumas burnoje ir įprastus naujametinius patiekalus pakeitęs „valdiškas“ maistas. Bet brangiausių žmonių buvimas šalia, vyro pagaminta tradicinė mišrainė ir neįtikėtinai šiltas oras (+10^o), suteikęs galimybę pasigrožėti fejerverkais, padėjo palaikyti šventinę nuotaiką.

Šį kartą įprastas metinių pasiekimų aptarimas, naujų svajonių įvardijimas ir asmeniniai palinkėjimai kiekvienam buvo šiek tiek kuklesni ir mažiau šventiški. Suvokimas, kad melas, baimė ir nesaugumo jausmas iš paskos prasliūkins į ateinančius metus, įnešė daugiau tylos ir susikaupimo. Būtent tuomet, metų sandūroje, man ir kilo mintis, ko labiausiai norėčiau palinkėti sau: nepaisant protą prarandančio pasaulio, pamilti save – tobulai netobulą motulės gamtos kūrinį.

Suprantu, kad manęs laukia ilga ir kupina nežinomybės kelionė. Nesu tikra, ar tai, ką rasiu, įneš į mano gyvenimą daugiau šviesos, ar priešingai – nuspalvins viską dar niūresnėmis spalvomis. Bet aš pasiryžusi pabandyti. O tu?