rašymo terapija

Atsinaujink savo biologinį laikrodį

Ar žinojote, kad kovo mėnesį minima Pasaulinė miego diena? Diena, kai siekiama atkreipti dėmesį į miego svarbą sveikatai, socialiniam bendravimui, gyvenimo kokybei ir net trukmei. Ir, kaip tyčia, ji minima tą mėnesį, kai, niekam neprisimenant dėl kokių tiksliai priežasčių, iš mūsų atimama viena brangi miego valanda ir kuriam laikui sutrikdomas biologinis organizmo laikrodis!

Nepaisant to, kad lietuviškasis googl‘as mirga antraštėmis skelbiančiomis kovo 21-ąją Miego diena, tikrąją Pasaulinę miego dieną, deja, jau pramiegojom. Tai buvo kovo 16-toji – paskutinis penktadienis prieš pavasario lygiadienį.

Kad ir kiek mokslo ir politikos proto bokštai besiginčytų apie laikrodžio sukiojimo privalumus ir trūkumus, vienokį ar kitokį poveikį pajunta visi gyventojai, įskaitant ir keturkojus.

Senoji kinų medicina, suprantama, tokio išmislo, kaip laiko sukiojimas, nežinojo ir vargu ar jiems būtų kilusi tokia „išganinga“ mintis. Tačiau kaip suderinti organizmą ir atkurti jo natūralų ritmą jiems nebuvo paslaptis. Ja naudojuosi ir aš. Tereikia tik keletą dienų skirti šiek tiek laiko sau ir išmėginti Ketverių vartų taškinį masažą. Tai dviejų rankose ir kojose esančių taškų LI-4 ir LV-3 masažas, padedantis greičiau grįžti į įprastą paros ritmą.

O jei dar prieš eidami miegoti aromatinės lempos ar difuzoriaus pagalba kambaryje paskleisite lengvą levandos eterinio aliejaus kvapą, patikėkite, avių skaičiuoti tikrai nebeprireiks 😉

2018 m. kovas

Mėgaukis dabarties akimirka

Kartais gyvenimo tempas tiesiog varo į neviltį. Lapeliai su būtiniausių darbų sąrašais, užpildę monitoriaus rėmus ir nugulę stalą, jau ima grėsmingai rikiuotis ant sienos. Laisvalaikis vis trumpėja arba, dar blogiau, jo metu vis dažniau atsliūkina bauginančios mintys apie gresiančius dedlainus.

Atrodo, bėgi kaip graužikas rate ir nebesusigaudai, kur baigiasi vienas darbas ir prasideda kitas. O išgirdusi klausimą: „ar randate laiko sau?“, nemandagiai įsistebeiliji į klausiantįjį ir nežinai, ar čia geriau bėgti ar rėkti.

Sakysi, kad tai stresas, kad jis tyko visų ir visur. Ir tu būsi teisus. Bet yra vienas būdas, kuris padeda man ištrūkti iš užburto rato. Kai pajuntu, kad susikaupė tiek degančių (suprask, reikėjo jau atlikti vakar) darbų, kiek net paromis dirbdama nenudirbsiu, o nuo naujų reikalavimų net užgula ausis – kad ir kur bebūčiau, sustoju, užsiplikau puodelį kavos (tinka ir arbata), atokiai atsisėdu ir imu mėgautis dabarties akimirka. O jei dar yra galimybė gurkšnoti kavą lauke…

Patikėk, po tokios čia ir dabar akimirkos pasaulis vėl įgauna spalvas, darbai nustoja deginę smegenis ir aš vėl kimbu į juos pasiraitojusi rankoves. Ir dar su dviguba jėga.

Mėgaukis dabarties akimirka ☕.

2018 m. kovas

Vaikystės Velykos

Artėja nuostabi pavasario šventė – Velykos. Man ji primena vaikystę, kai mudvi su pussesere pas močiutę dažydavome kiaušinius.

Iš aplink namą esančio daržo prisiskindavome smulkių žolelių ir lapelių, pasidėdavome ant stalo indelius su įvairiomis kruopomis, maišelį svogūnų lukštų, iš nebereikalingo drabužio sukarpytus skudurėlius ir atsargiai išvyniodavome popieriukus su miltukų pavidalo kiaušinių dažais.

Dažydavome labai paprastai: ant ištiesto skudurėlio berdavome (pasėmę su peilio galiuku) nedideles kruopelytes įvairių spalvų dažų, kelis grūdelius kruopų, svogūno lukštą. Po to ant skudurėlio dėdavome kiaušinį, o ant jo žoleles, dar kelias kruopelytes dažų, kruopų ir svogūno lukštų. Tada skudurėlį suimdavome kraštais į viršų (į kuokštą) ir apvyniodavome  siūlu. Stengdavomės su pussesere imti skirtingų spalvų siūlus, kad po to lengviau galėtume atskirti, kurios kiaušinis ištraukiamas iš puodo. Nors ginčų vis tiek netrūko.

Močiutė mūsų paruoštus kiaušinius sudėdavo į verdantį pasūdytą vandenį ir virdavo 12-15 min. Po to pamerkdavo į šaltą vandenį ir atsargiai po vieną išvyniodavo. Tai būdavo nuostabiausias momentas – pamatyti savo kūrinį! Tas momentas atpirkdavo purvinus drabužius, nenusiplaunančius pirštus ir pilnas dažų dulkelių nosis.

Išvyniotus kiaušinius močiutė švariai nuplaudavo ir nušluostydavo. Tada mes juos ištepdavome su lašiniais, kad gražiai blizgėtų.

Visas darbas buvo atliekamas šeštadienio vakare, o kiaušiniai valgomi tik sekmadienio rytą. Tą rytą mes rasdavome dovanų: po maišelį saldainių su keletu dažytų kiaušinių (tikrai ne mūsų dažymo). Sakydavo, kad jas atnešė Velykė, tokia pat paslaptinga būtybė kaip tuometinis Senis Šaltis. Aš Velykę įsivaizdavau kaip pagyvenusią moteriškę ilgu juodu klostuotu sijonu, su daug raktų prikabintų ant prijuostės. Ir net buvau tikra, kad ją mačiau savo akimis! Tik piktokas jos įvaizdis, susikūręs mano vaikiškoje galvelėje, kažkaip sunkiai derėjo su iš jos gautomis dovanomis.

Tai buvo puikūs laikai. Močiutės keptų bandelių kvapas, senelio pasakojamos istorijos ir tas nerūpestingas vaikiškas džiaugsmas buvo pati tikriausia Šv. Velykų dvasia.

2011 m. balandis

Sniegas

Jei pasakyčiau žodį sniegas, apie ką pagalvotumėte? Apie mašinos stiklų gramdymą, klampią, šlapią pliurzą, automobilių kamščius ir sekinantį bendravimą su kastuvu? O gal elegantiškai krentančias snaiges, apsnigtą mišką, „raganos ašarų“ blizgesį ir angelų piešimą atsigulus?

Vienas žodis, o interpretacijų daugybė. Nuo ko tai priklauso? Manau, kad pirmiausia nuo požiūrio į gyvenimą. Jei jums gyvenimas yra virtinė nesibaigiančių problemų, kurių aptarinėjimas su kaimynais, bendradarbiais ar tūkstantiniu būriu veidaknygės draugų yra privaloma veiklos sritis, jei jūs neįsivaizduojate savo laisvalaikio be sofkutės ir pultelio rankoje, jei aplinkinių gyvenimas ir nuomonė jums rūpi labiau nei jūs pats – jūs nesugebėsite pamatyti žiemos žavesio.

Jei mylite gamtą ir jos kūriniją, jei vertinate žmones nepaisydami jų trūkumų, jei nebijote tylos ir buvimo vienumoje, jei mokate džiaugtis paprastais dalykais ir nesijaudinate, kad būsite nesuprastas – žiema jums gali padovanoti neįkainojamas akimirkas.

Man žodis sniegas sukelia beprotišką norą braidyti nepramintais apsnigto miško takais, grožėtis palinkusių medžių figūromis, jausti ant veido tirpstančių snaigių bučinius ir nebyliai bendrauti su einančiais šalia. O laukinis apsnigtų laukų baltumas visuomet primena apie naujas galimybes, kurias man kasdien dovanoja tobulai netobulas gyvenimas. Tik reikia sugebėti jas pamatyti.

Tai su kuo jums asocijuojasi žodis sniegas?

2019 m. sausis

Stebuklo beieškant

Kiekvienais metais artėjant Kalėdoms visus mūsų pojūčius įjautrina žodis „stebuklas”. Išpuoštose parduotuvių vitrinose, gatvių plakatuose, šventiniuose atvirukuose ir net gerokai įgrisusiose messenger‘io žinutėse šis žodis pasikartoja daugybę kartų.

Kalėdas pakeičia Naujieji metai ir tie, kurie nesulaukė savo Kalėdinio stebuklo dar gyvena viltimi surasti jį Naujametę naktį.

Išaušta slogus Naujųjų metų rytas, praūžusį šventinį šurmulį teprimena galvos skausmas, virškinimo sutrikimai ir tas nusivylimo kartėlis taip ir nesulaukus savojo stebuklo…

Kodėl mes taip sureikšminame žodį „stebuklas“? Kas kaltas, kad mes jo laukiame būtent tuo, o ne kitu metų laiku? Vieni pasakys, kad kalta žiniasklaida, esą ji diktuoja mūsų gyvenimo įpročius, kiti aiškins, kad tai tėvų auklėjimo spragos, o treti čia gali įžiūrėti ir didžiosios kaimynės įtaką.

Laukdami stebuklo mes tarsi pabėgame nuo savęs. Mintyse kuriame netikėčiausius gyvenimo scenarijus, kuriuose mes esame kitokie, kitur ir kitaip besielgiantys. Jei aš gaučiau… Jei nuvažiuočiau… Jei sutikčiau… Mes taip įsijaučiame į to stebuklo paieškas, kad nebepastebime elegantiškai besileidžiančių snaigių, ant kėdės gulinčio vaikiško piešinio ar šalia miegančio susivėlusio mylimojo. Ir savęs. O gal tai ir yra patys didžiausi stebuklai?

Kitą kartą, kai kils noras ieškoti stebuklo, pažiūrėk į veidrodį ir nusišypsok jam – tam tobulai netobulam stebuklui, kuris turi galimybę papuošti kieno nors gyvenimą vien tik savo buvimu šalia…

2019 m. sausis